Stuburo važiuoklė turi tolimąją šviesą, einančią nuo vairo kolonėlės į galą, o po ja pakabinamas variklis. Yra dviejų tipų: stuburo pakaba ir lenkta sija (žemai-sulenkta). Lopšio važiuoklė išsivystė iš pagrindinės važiuoklės, pridedant variklio apkrovą-nešančią platformą. Yra vieno-lopšio ir dvigubo-lopšio tipų; Dvigubo -lopšio važiuoklės standumas pirmiausia atsispindi išilginiame sukimo stiprume, o ne šoniniame stiprume. Tai užtikrina gerą stabilumą, bet dažniausiai pasitaiko kreiserinių laivų modeliuose. Kryžminė važiuoklė (taip pat žinoma kaip vieno-stuburo važiuoklė) naudoja paties variklio tvirtumą kaip važiuoklės dalį, todėl ji yra paprasta konstrukcija ir sumažinamas svoris, tačiau variklio vibracija perduodama tiesiogiai.
Deimantinė važiuoklė, pavadinta dėl savo panašumo į nupjautą deimantą, pagerina šoninę atramą ir dažniausiai naudojama sportiniuose automobiliuose, kuriems reikalinga didesnė šoninė atrama. Vamzdinis rėmas yra pagamintas iš kelių plieninių vamzdžių, suvirintų trikampe konstrukcija, pasižyminti dideliu tvirtumu, lengvu svoriu ir dideliu stabilumu, tačiau suvirinimo procesas yra sudėtingas ir brangus. Dviejų-sparčių važiuoklėje vietoj vamzdinio plieno naudojamas didelio-stiprumo štampuotas lakštinis metalas, todėl pasiekiama geresnė našumo, svorio ir sąnaudų pusiausvyra. Tai yra pagrindinė šiuolaikinių sportinių automobilių važiuoklės forma. Vienkartinė važiuoklė sujungia važiuoklę ir variklį į vieną įrenginį ir dažnai naudojama didelio{5}}tūrio, didelio našumo{6}}transporto priemonėse.
